Rimanto Antano Šulskio (1943–1995) kūriniai žiūrovui atsiveria kaip nepelnytai pamirštas XX amžiaus lietuvių skulptūros istorijos puslapis. R. Šulskio kūryba mažai eksponuota ir tyrinėta. Sovietinei santvarkai neparankūs menininko įsitikinimai ir uždarokas būdas nulėmė ilgalaikį jo kūrybos ignoravimą. Dailininkas retai gaudavo galimybę parodyti savo kūrinius, beveik neturėjo užsakymų. Bet nepaisydamas aplinkos spaudimo, jis atkakliai dirbo.

R. Šulskio kūryba – įspūdingas, keistas ir neregėtas Lietuvos meno reiškinys. Ji kupina aistringos jėgos, barokiško vitališkumo, apgyvendinta fantastinių ir, greta jų, visai realių žmogiškų personažų. R. Šulskis priklauso skulptorių kartai, daug prisidėjusiai prie to, kad 8–9 deš. skulptūra taptų vienu iš įdomiausių lietuviško meno reiškinių, garsėjusių visoje Sovietų Sąjungoje. Pomėgis eksperimentuoti su medžiaga ir formomis, sugebėjimas kūrybiškai perkurti natūrą, pasitelkti fantaziją, ironiją ir groteską išgarsino daugelį šios kartos menininkų – skulptorius Vytautą Juzikėną, Stasį Žirgulį, Aloyzą Jonušauską, grafiką Edmundą Saladžių, tapytoją Antaną Martinaitį. 8–9 deš. jie visi sudarė modernistinės Kauno dailės branduolį ir buvo gana reikšminga Lietuvos meninio gyvenimo pajėga.

Skulptorius R. Šulskis buvo susikūręs nepakartojamą darbo būdą – kalstė didžiulius vario lakštus, išgaudavo aukštus reljefus, o juose vaizduodavo fantastinius, kartais ir gąsdinančius žmonių, ornamentų ir gyvūnų junginius. Kūręs sovietmečiu, pasirinkęs sistemos pageidaujamą figūrinį meną, jis sugebėjo ne pataikauti ideologijai, bet ją kritikuoti. Kritikuoti, subtiliai pasitelkiant estetiką ir antiestetiką, „pasakojant“ istorijas, naudojant archetipus, metaforas ir simbolius. Pagrindinio R. Šulskio kūrinio – horeljefų ciklo „Varinė karalystė“ (1981–1988) vaizdai – ir amžinosios žmogaus kovos dėl idealų įprasminimas, ir bežlungančios sistemos metafora. Jo reljefuose nuolat kaunasi gėris su blogiu. Iš esmės skulptūros vaizduose R. Šulskis nuosekliai teigė amžinąsias žmogiškas vertybes – kalbėjo apie neprisitaikymą ir pareigą, apie grožį, meilę, idealus. Retas skulptūroje R. Šulskio pomėgis skulptūros vaizdais tarsi pasakoti ir auklėti, dar retesnis – sugebėjimas tai daryti skoningai, kilniadvasiškai. Skulptorius buvo įtikėjęs meno galia, tikėjo, kad jis gali pakeisti pasaulį. Todėl kūrė nepaprastai aistringai, su didžiule jėga, negailėdamas savęs.

Aštuntojo dešimtmečio R. Šulskio darbai turiniu labai artimi Stepono Šarapovo ar Gedimino Karaliaus mažajai plastikai. Skulptorius jungė hiperbolizuotų formų polinkis ir ekspresyvūs nerimo, ironijos, sarkazmo pradai, taip pat ironiška distancija tarp kūrėjo ir vaizduojamojo objekto. Brutalioji gyvenimo ir žmonių santykių pusė, įsiveržusi ne tik į skulptūrą, anuomet tapo dekoratyvinės skulptūros ir mažosios plastikos atgimimo versme.

Bet pačius meniškiausius kūrinius R. Šulskis sukūrė tada, kai gerokai atsiribojo nuo prieštaringų, gyvenimo šurmulį atliepiančių temų. 9 deš. pagrindiniais jo skulptūros motyvais tampa paslaptingas ir išmintingas, ne skrendantis, bet einantis paukštis, kartais tampantis keistu hibridiniu ženklu, „paukščiažmogiu“. Paukštis ir žmogus R. Šulskio skulptūrose kažkaip neįprastai susipynė ir fizine, ir dvasine prasme: kartais jo paukštis emocingas kaip žmogus, o kartais žmogus piktas ir agresyvus kaip nepažįstamas paukštis. Tai mitologiška ir pasakiška figūra, skulptoriaus kūrinys, kartais liūdna, o kartais pikta ir gąsdinančiai gaivališka. Tas R. Šulskio personažas šiek tiek primena Antano Martinaičio tapybos drobių fantastinius herojus – tirštoje paveikslų erdvėje manding retkarčiais praskrenda didžiaakis R. Šulskio pamėgtasis pėsčiasis paukštis... Abu šie kūrybos pasauliai vešėjo mito prieglobstyje, tikrovės ir fantazijos sankirtoje. Sovietinio laikotarpio menininkams ši sankirta buvo skausminga, bet ekspresionistinio pobūdžio lietuvių mene labai vaisinga.

Dr. Rasutė Andriušytė-Žukienė